Žmonėms, kurie nebesupranta savo kūno

Kabinete vis dažniau tenka dirbti su žmonėmis, kurie nebesupranta savo kūno. Jie gali daug žinoti apie save, gebėti įvardyti savo emocijas, suprasti, kad patiria stresą, nuovargį ar vidinę įtampą, tačiau vos paklausus, kaip visa tai jaučiasi kūne, atsakymas dažnai būna labai paprastas – „nežinau“. Žmogus supranta, kad yra pavargęs, tačiau negali pasakyti, kaip jo kūne atrodo nuovargis. Jis žino, kad yra įsitempęs, bet nepastebi, kur ta įtampa prasideda ir kaip ji keičiasi. Ilgainiui prarandamas pats gebėjimas atpažinti subtilius kūno signalus, kurie anksčiau padėdavo suprasti, kada reikia sustoti, kada kažko per daug, kada situacija saugi, o kada kūnas jau ruošiasi gintis.

Gyvenant ilgalaikėje įtampoje kūnas pradeda prisitaikyti prie tokios būsenos. Įtempti pečiai tampa įprasti, sukąstas žandikaulis atrodo kaip normali laikysena, paviršutiniškas kvėpavimas tampa nepastebimas, o nuolatinis nuovargis pradedamas aiškinti gyvenimo tempu, darbu, vaikais, atsakomybėmis ar tiesiog tokiu savo charakteriu. Žmogus gali net nebesuprasti, kad tai, ką jis vadina savo asmenybe, tam tikrose situacijose iš tiesų yra ilgą laiką kartojamas kūno atsakas.

Tada atsiranda labai keistas santykis su poilsiu. Žmogus ilsisi, tačiau neatsipalaiduoja. Jis gali turėti laisvą vakarą, savaitgalį išvažiuoti į gamtą, atsigulti ir nieko neveikti, tačiau viduje vis tiek išlieka tam tikras pasiruošimas kažkam. Kūnas sustoja fiziškai, tačiau įtampa dar kurį laiką išlieka. Kartais žmogus net nebežino, kaip jaučiasi ramybė, nes ilgą laiką pažįstama būsena buvo būtent įtampa.

Todėl darbas su kūnu prasideda nuo labai paprasto dalyko – sugrįžimo į jutimą. Tam tikrą laiką nereikia skubėti aiškinti, kodėl žmogus taip jaučiasi, iš kur atsirado jo reakcija ar ką su ja reikėtų daryti. Pirmiausia svarbu pastebėti, kas vyksta dabar. Kur kūne yra sunkumas, kur atsiranda spaudimas, kur jaučiamas tempimas, šaltis, karštis, pulsavimas ar sustingimas. Kaip keičiasi kvėpavimas, kai žmogus apie kažką pagalvoja. Kas vyksta kūne priartėjus prie tam tikros temos, žmogaus ar prisiminimo.

Jutiminė projekcija, kvapai, garsai, tekstūros, judesys ir kiti kūno patyrimo būdai gali padėti žmogui palaipsniui grįžti į šį tiesioginį kontaktą su savimi. Čia svarbu ne surasti vieną teisingą atsakymą, o pradėti pastebėti tai, kas anksčiau likdavo už dėmesio ribų. Kai žmogus pradeda jausti daugiau, jis pradeda matyti ir daugiau.

Tuomet atsiranda galimybė atskirti tai, kas yra tikras poreikis, nuo to, kas tapo automatine reakcija. Galbūt žmogui iš tiesų reikia poilsio, tačiau jis vis dar verčia save dirbti todėl, kad sustojimas jam kelia nerimą. Galbūt jis nori pasakyti „ne“, tačiau kūnas iš karto sukuria įtampą todėl, kad ilgą laiką buvo saugiau prisitaikyti prie kitų poreikių. Galbūt jis sako, kad nenori artumo, nors iš tiesų jo kūnas tiesiog nėra išmokęs jaustis saugiai artumo situacijoje.

Šis skirtumas labai svarbus, nes vien suprasti savo elgesio priežastis dažnai neužtenka. Galima daug metų žinoti, kad esi linkęs kontroliuoti, kad sunku ilsėtis, kad esi atsakingas už kitus, kad sunku pasakyti „ne“, tačiau vien šis supratimas nebūtinai pakeičia automatinę reakciją. Pokytis pradeda vykti tada, kai žmogus ima pastebėti, kas vyksta jame pačiame tuo momentu, kai reakcija kyla.

Kūnas suteikia labai daug informacijos, tačiau tam, kad ją išgirstume, pirmiausia turime išmokti būti jame. Tam reikia laiko, dėmesio ir tam tikro jautrumo, kuris šiandien daugeliui žmonių yra gerokai prislopęs nuolatinio skubėjimo, informacijos pertekliaus, streso ir poreikio viską kontroliuoti.