Žmonėmis, kurie nebesupranta savo kūno

Kabinete vis dažniau tenka dirbti su žmonėmis, kurie nebesupranta savo kūno. Ne todėl, kad nenori – o todėl, kad nejaučia. Jie žino, ką „reikėtų“ jausti, bet tai tarsi neateina. Paklausti, ar jaučia įtampą, atsako – visada. Paklausti, kur tiksliai – nežino.

Kai kūnas per ilgai gyvena streso būsenoje, jautrumas mažėja. Jis tampa nejautrus tiek skausmui, tiek malonumui. Savininkas N ežino, kada reikia sustoti, nežino, ar išties pavargęs, ar tik automatiškai įsitempęs. Žmogus žino, kad pavargo, bet nežino, kaip tai jaučiasi. Todėl negali atsipalaiduoti. 

Pirmas etapas – atkurti jutimą. Ne interpretuoti, o pastebėti,reaguoti. Per jutiminę projekciją, kvapus, garsus, tekstūras. Taip žmogus iš naujo mokosi reaguoti – ne iš galvos, o iš kūno.

Tik atgavęs jautrumą jis gali atskirti, kas yra jo poreikis, o kas – įsisenėjęs refleksas. Nuo čia prasideda pokytis.